Koks yra tikras dvasinis mokytojas ir kaip jį atskirti nuo įžymiųjų guru? Kuo ypatingos jo turimos žinios – žinios apie Dievą, žmogaus gyvenimo dėsnius, rojų ir pragarą, ir ar jos nėra dar viena tikinčiųjų pozicija? Visų šių žmonėms itin rūpimų klausimų klausiau savo dvasinio mokytojo Čaitanjos Čandros Čaran prabhu.

Čaitanja Čandra Čaran prabhu yra ne tik dvasinis mokytojas, bet ir rašytojas, visuomenės veikėjas, dailininkas, muzikantas, filosofas, psichologas, teologas ir pamokslautojas. Jis taip pat yra Džono Feivorso taikomųjų dvasinių technologijų instituto garbės direktorius ir dvasinis lyderis. Nors daug keliauja, skaito paskaitas ir jo dėmesio nuolat siekia daugybė žmonių, jis mielai sutiko atsakyti į mano klausimus.

Ką reiškia įvardijimas „dvasinis mokytojas”?

Dvasinis mokytojas – tai atskira mokytojų kategorija. Tai neturi nieko bendra su materialiu mokslu. Dvasinio mokytojo pavadinimas susijęs su žmogaus savybėmis. Jeigu žmogus turi dvasinių savybių, jis vadinamas dvasiniu mokytoju.

Kaip žmogus tampa dvasiniu mokytoju? Juk dabar daugelis save gali pavadinti guru arba mokytoju.

Dvasinės žinios turi savo šaltinį. Tas šaltinis dieviškas ir jis sklinda per dvasinių mokytojų grandinę. Sanskrito kalba ši mokytojų grandinė vadinama parampara. Tai lyg elektros linija, nutiesta link jos šaltinio – elektrinės. Bet koks žmogus, prisijungęs prie mokytojų paramparos, palaipsniui tampa dvasingas. Ir vėliau toks žmogus, gavęs dvasinių žinių, jas gali perduoti kitiems. Tačiau jeigu žmogus nepriklauso šiai grandinei, jis negali tapti dvasiniu mokytoju. Toks žmogus liks materialių žinių ir materialaus gyvenimo lygmenyje. Jis gali būti labai intelektualus, valdyti mistines galias, jis gali būti įžymybė, kurią žmonės laikys guru, tačiau dvasiniu mokytoju jis nebus. Tikras guru gali būti niekam nežinomas žmogus, tačiau jis bus visiškai dvasinė asmenybė. Ypač svarbu suvokti, kad tikras guru – tai dvasingas žmogus, nes dvasines žinias galima gauti tik iš dvasinio mokytojo.

Ar tai reiškia, kad dvasinio mokytojo į šią poziciją niekas neskiria?

Materialiame pasaulyje yra priimta į bet kokias pareigas žmogų paskirti. Materialiame pasaulyje negali būti ir nėra tokių pareigų. Dvasinio mokytojo kvalifikaciją patvirtina jo dvasinis mokytojas.

Ką veikia dvasinis mokytojas visą dieną?

Tai labai paprasti dalykai. Jis keliasi anksti ryte, kokią 4–5 valandą ryto. 5-ta valanda ryto yra jau riba, kada galima keltis vėliausiai, nes po to bus vis sunkiau atlikti savo pareigas. Atsikėlus atliekama meditacija. Dvasinė programa gali trukti porą valandų. Dvasinis mokytojas turi būti nuolat apimtas dvasinės energijos.

Ką medituoja dvasinis mokytojas?

Šventą Viešpaties vardą.

O koks jis yra?

Viešpats turi daugybę vardų. Tuos vardus aprašo „Bhagavata purana“. Šis šventraštis aprašo įvairius Viešpaties įsikūnijimus ir įvairius Jo žaidimus. Tačiau visų vardų šaltinis vienas – Bhagavan svajam – Krišna. Tas pats Krišna turi daugybę kitų vardų, pavyzdžiui Nrsimhadev, Varahadev, Matsjadev, Balaram, Govinda. Ir tų Dievo vardų yra begalybė.

O kokį Dievo vardą Jūs medituojate?Aš kartoju Harė Krišna didžiąją mantrą. Ji skamba taip: Harė Krišna, Harė Krišna, Krišna Krišna, Harė Harė, Harė Rama, Harė Rama, Rama Rama, Harė Harė. Šią mantrą aš gavau iš savo dvasinio mokytojo.

Ką Jūs veikiate po mantros meditacijos?

Kiekvieną rytą aš skaitau paskaitas pagal šventraščius „Šrimad Bhagavatam“, „Čaitanja čaritamrita“ arba „Bhagavad gitą“. Tai trys pagrindinės šventos knygos. Paskui pagerbiu prasadą, tai yra valgau Dievui pasiūlytą šventą maistą. Po to užsiimu pamokslavimo veikla: rašau knygas, tapau paveikslus dvasinėmis temomis, bendrauju su žmonėmis arba keliauju pamokslaudamas. Dvasinio mokytojo veikla didžiulė, nes pati pamokslavimo misija yra labai plati.

O kaip baigiate dieną?

Vakare vyksta vakarinė dvasinė programa ir galiausiai poilsis. Miegoti einu apie 22 val.

Ar gali dvasinis mokytojas turėti šeimą?

Taip, dvasinis mokytojas gali turėti šeimą. Jis gali turėti arba materialią, arba dvasinę šeimą, kurioje kiekvienas narys užsiima dvasine veikla.

Kodėl pasaulyje tiek daug religijų? Kodėl žmonės savinasi Dievą? Vieni sako: „Čia – mūsų Dievas, o ten – jūsų Dievas“. Ką šiuo klausimu sako vedos?

Kiekviena religija – tai mokymo perdavimas. Krikščionybė mokymą apie Dievą perėmė iš Viešpaties Jėzaus Kristaus, islamas – iš pranašo Mahometo, budizmas – iš Viešpaties Budos ir taip toliau. Kai mokymas pažeidžiamas, atsiranda daugybė religijų. Tada kiekvienas gali paskelbti savo religiją. Kiekvienas žmogus turi savo nuomonę, savaip supranta Dievą ir kiekvienas gali savaip tai įvardyti.

Todėl kai pažeidžiamas žinių perdavimo mechanizmas, žmonės pradeda remtis savo nuomone, savo materialiu įsivaizdavimu ir taip atsiranda daugybė religijos atšakų.

Ar kiekvienas žmogus turi turėti dvasinį mokytoją?

Ne. Tam reikia būti pasirengus.

Ką reikia daryti žmogui, kad į jo gyvenimą ateitų dvasinis mokytojas?

Dvasinis mokytojas iš tiesų yra kiekvieno žmogaus širdyje. Kai mes kalbame apie dvasinį mokytoją, tai kalbame apie Dievą. Iš tikro dvasinis mokytojas – tai pats Dievas. Ir žmogus negali vadintis dvasiniu mokytoju, jeigu jo su Dievu nesieja tarnystė. Kai žmogus tarnauja Dievui visa širdimi, protu, žodžiais, savo veiksmais, tokį žmogų imama vadinti dvasiniu mokytoju. Ir jeigu kas nors nori išmokti tarnauti Dievui, kaip tarnauja dvasinis mokytojas, į tokio žmogaus gyvenimą gali ateiti dvasinis mokytojas.

Kaip reikia tarnauti Dievui?

Tai mes sužinome iš dvasinio mokytojo matydami jo pavyzdį. Iš pradžių gal kam nors net pasakymas „tarnauti Dievui“ nepatiks. Tačiau kai matome, kaip tai daro dvasinis mokytojas, pradedame norėti to paties, nes tai geriausias pozityvus gyvenimo pavyzdys. Materialiame pasaulyje mes neteisingai įsivaizduojame tarnystės sampratą – jame mes visus išnaudojame, todėl iš esmės nemėgstame šio įvardijimo. Tam reikalingas dvasinis mokytojas, kad savo pavyzdžiu parodytų, jog tarnauti gera, kad tarnystė Dievui yra aukščiausia žmogiška veikla.

Kokia yra aukščiausia tarnystė Dievui? Ką reikia daryti, kad Dievas mumis būtų patenkintas?

„Bhagavad gitoje“ pasakyta, kad tas, kuris skleidžia žinias apie Dievą, tampa pačiu artimiausiu Dievo tarnu.

Kas laukia žmogaus po mirties?

Po mirties žmogaus laukia naujas gimimas, kurio jis užsitarnavo šiame gyvenime. Priklausomai nuo to, kaip jis pragyveno šį gyvenimą, toks bus ir kitas. Žmogus gims tam tikroje šeimoje, tautoje, bus tam tikros lyties, kuri gali skirtis nuo dabartinės. Gali būti, kad žmogus gims kitoje šalyje ir kalbės jau kita kalba, taip pat įmanoma, kad jis bus žemesnės gyvybės formos – gyvūno, jeigu neteisingai pragyveno šį gyvenimą. Jeigu pridarė daug piktadarysčių, jis gali gimti pragaro planetose. Tačiau jeigu jis atliko tam tikrą tarnystę Dievui, jeigu buvo labai dory bingas, jis gali gimti aukštesnėse planetose arba net grįžti namo pas Dievą – į dvasinį, amžiną pasaulį. Taigi žmogus turi patį didžiausią pasirinkimą – kur jam gimti kitame gyvenime. Tam žmogui duodami šventraščiai, kuriuose šie procesai aprašomi. Jie yra pagalba žmogui, nes pats žmogus nepajėgus suprasti, kas yra reinkarnacija, karma. O tokie šventraščiai, kaip vedos, padeda žmogui susiorientuoti, kaip teisingai gyventi. Tačiau į teisingą kelią gali ateiti tik tikėjimą turintys žmonės. Kai žmogus tiki, jam atsiveria žinojimas. Be tikėjimo žmogus negali žengti nė žingsnio link Dievo. O turėdamas jį, gali suvokti šį savo gyvenimą, planuoti ateinantį ir pasiekti aukščiausią gyvenimo tikslą.

Žmonės kalba apie pragarą. Kas tai yra?

Tai tokia vieta, kur daug kančių, nes pragaras tolygu kančioms. Žemė karo arba bado metu irgi būna pragaro vieta. Jei blogi santykiai šeimoje, kenčia abu šeimos nariai, tai irgi savotiškas pragaras. Taigi šioje planetoje mes turime pragaro patirtį. Rojaus patirtį mes taip pat kartais jaučiame. Tačiau yra planetų, kur laimės iš viso nėra. Ten vien kančios. Vedos aprašo vieną iš pragaro planetų, kuri panaši į keptuvę, mat ji labai karšta. Ten kaitina Saulė ir visai nėra medžių. Ir tokiomis sąlygomis gyva būtybė turi gyventi ir kentėti.

Žmonės dažnai klausia, kodėl Dievas teikia kančias.

Pragaras – tai kaip kalėjimas. Kam reikalingas kalėjimas valstybėje? Kalėjime juk žmonės kenčia. Tačiau kai valstybė stato kokį naują miestą, tame mieste stato ir kalėjimą, kadangi žino, kad nusikaltėlių tikrai atsiras. Taip ir su visata. Kai visata kuriama, kuriamas ir pragaras, kadangi žinoma, kad bus žmonių, kurie bus pažeidę visatos įstatymus. Atsiras žmonių, kurie turės polinkį į prievartą ir smurtą. Tokie žmonės valosi per kančias.

O rojus?

O rojus atvirkščiai – tai paskatinimas. Tai sąlygos, kur daug pasitenkinimo, kur visai kitokie kūnai. Tų gyvų būtybių kūnai daug gražesni, švaresni, sveikesni. Jie ilgai gyvena.

O dvasinis pasaulis?

Dvasinis pasaulis yra aukščiau viso to, kadangi rojus vieną dieną pasibaigia. Kai pasibaigia gerų darbų nuopelnai, gyva būtybė priversta palikti rojų. Ji turi grįžti į Žemės planetinių sistemų lygmenį, kad vėl užsidirbtų karmą, leisiančią jai tęsti savo kelionę aukštyn arba žemyn. Ir taip gyva būtybė susipainioja gimimo ir mirties cikle. O dvasinis pasaulis išlaisvina gyvą būtybę iš šio ciklo. Tada žmogus nebepatenka nei į rojų, nei į pragarą. Žmogus keliauja į Dievo karalystę, į savo pirminius namus. Kadangi siela yra Dievo dalelytė, ji, pasiekusi dvasinį pasaulį, atsiduria savo natūralioje aplinkoje.

Jūs daug metų keliaujate po pasaulį. Ar matėte tokią vietą, kur žmonės Žemėje gyventų gerai?

Aš nemačiau Žemėje tokios vietos, kur visi žmonės būtų laimingi. Visur žmonės kenčia. Jie gimsta, serga ir miršta. Tačiau materialios gyvenimo sąlygos gali skirtis. Skiriasi kalba, kultūra. Aš stebiu, kiek kokioje šalyje žmonių užsiima dvasine praktika, tarnauja Dievui. Ta šalis, kur tarnaujama Dievui, tampa panaši į dvasinį pasaulį. Dvasinis pasaulis – tai vieta, kur nėra pavydo, priešiškumo, keršto, nuoskaudų, nerimo ir baimės. Rusija ir buvusios tarybinės respublikos – tai tos šalys, kur dabar labai plečiasi dvasinis mokslas. Mes patys esame liudytojai, kaip atgimsta seniausias mokslas – tarnystė Dievui.

Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos žmonėms?To paties, ko ir kitiems – laimės. Linkiu išmokti nesavanaudiškai tarnauti Dievui. Užsiimti dvasinio mokslo studijomis, nagrinėti dvasines knygas. Ir tą mokslą skleisti šeimoje, visuomenėje. Tada pasaulis pasikeis į gera.

Autorius Anantara das

Straipsnis publikuotas žurnale VEDOS, Nr. 3

„Vedos“ – tai popierinis gyvenimo būdo žurnalas.
VEDOS – tai visa apimančios žinios, laiko patikrinti dėsniai kaip gyventi ir būti laimingam. Jos iš šventraščių ir dvasinių mokytojų lūpomis pasiekė mus ir mes norime jomis pasidalyti su Jumis.
Žurnalas leidžiamas keturis kartus per metus.
Leidinį galite įsigyti prekybos centruose arba užsisakyti į namus – atsiųsime paštu tiesiai į Jūsų pašto dėžutę bet kuriame pasaulio kampelyje.

www.dvarakaknygynas.lt


Rašyti komentarą