2016 m. Advaita Čandra das tapo jogos mokytoju ir pradėjo vesti jogos pamokas. Jogos mokslo ir meno Advaita Čandra das mokėsi Indijoje – ten, kur dar gyvas nekomercinis požiūris ir už viską svarbiau iš kartos į kartą perduodamos žinios – parampara.
Ezoterika pakeitė bhakti
Advaita Čandra das – tokį vardą 26-erių jaunas vyras gavo, kai buvo įšventintas į savo dvasinio mokytojo Niranjano Svamio mokinius. Šiandien jis jau ir hatha jogos mokytojas, kūno ir proto valdymo žinių įgijęs pačiame dvasiniame lopšyje – Indijoje. Nė dienos be jogos negalintis ištverti Advaita Čandra das „JOGA Dvaraka“ studijoje to mokys ir kitus, ir tai jam joks verslas ar prestižas, o pati tikriausia tarnystė.
Paklaustas, kaip, būdamas pačiame jaunystės ir jėgų žydėjime, pasuko tokiu brandžiu dvasiniu keliu, Advaita Čandra das prisiminė, kad dar paauglystėje jis suvokė, jog standartinio gyvenimo planas ne jam. Ir tuomet jo dėmesį patraukė ezoteriką. „Keista, bet jau tuomet jaučiau, kad gaunamos žinios man ir naujos, ir kartu tokios įprastos. O mantros, apie kurias nieko nežinojau, atrodė tokios artimos ir pažįstamos, jas giedant balsas tiesiog atsivėrė“, – sakė bhakti jogas.
Kelionė nuo filosofinės ezoterikos iki autoritetingos bhakti jogos, anot jo paties, vyko palengva, bet užtikrintai. Būdamas 16-os, draugo paragintas, jis pirmą kartą atėjo į Kauno vedų kultūros centrą. „Turėjo būti paskaita apie mirtį. Keista tema, pagalvojau, man, paaugliui, net ne itin įdomi, bet vedamas smalsumo vis tiek nuėjau. Kaip šiandien pamenu: atsisėdau netoli lektoriaus, žmonės renkasi, o aš lyg svajodamas žvelgiu pro langą. „Tu čia gyvensi“, – lyg iš niekur atėjo mintis. Vieną, antrą, trečią kartą. Atėjo, išėjo – nepagalvojau nieko rimta. O po poros metų tame centre iš tiesų apsigyvenau“, – pasakojo Advaita Čandra das.
Apsigyvenus vedų kultūros centre, o vėliau šventykloje, dvasinis progresas įgavo pagreitį. Jaunam vaikinui buvo patikėta tarnystė gaminti maistą. Su pasimėgavimu tai daręs namie, šventykloje Advaita Čandra paruošdavo šventintą maistą – prasadą – kartais net 100 žmonių miniai.
Kaip ir visi praktikuojantys bhakti jogai, Advaita Čandra das kartojo šventus Dievo vardus – Harė Krišna maha mantrą. Jaukintis šią stiprią dvasinę praktiką pradžioje, kaip ir daugeliui pradedančiųjų, jam sekėsi nelengvai. Vargais negalais sukartojęs vieną maldos karolių ratą – 108 kartus – jis su palengvėjimu atsipūsdavo: tokio proto muštro, koncentracijos treniruočių ir vidinio savęs svarinimo jis nebuvo patyręs.
Tačiau kai pavykdavo sukartoti nuoširdžiai kai, jausdavosi susiliejęs su dieviška energija, džiaugsmas netilpdavo krūtinėje. „Nenuostabu, kad mane, kaip ir daugelį pirmąją sėkmę patyrusių, buvo apėmęs fanatizmas. Tapau reiklus sau ir aplinkai, atsirado įtampa, ėmė nebesisekti, o dėl to ėmiau kaltinti kitus – kad mane supantys žmonės gyvena ir mąsto ne taip, kad jie mane tempia žemyn“,
– prisimena bhakti jogas.
Todėl išeiti pagyventi į šventyklą, anot Advaitos Čandros das, buvo geriausias jo sprendimas. Čia gyvenančių vienuolių – bhakti jogų – palaikymas, paskaitos, tarnystė dievybėms padėjo nušlifuoti savo ego, nuraminti protą ir iškelti patį svarbiausią gyvenime klausimą – kuriuo keliu sukti, kad galėtų tarnauti Dievui ir žmonėms.Išminčiaus pranašystė
Advaita Čandra das rinkosi iš trijų kelių: jogos, muzikos ir ajurvedos. Lankydamasis Vrindavane, Indijoje, patarimo jis taip pat paklausė švento žmogaus, ajurvedos mokytojo, astrologo Gosvamio Sandžaj Mišros. Šis patvirtino, kad jogos kelias vaikinui tiktų labiausiai. „Joga – tai ajurvedos dalis, o muzika mane visuomet lydės bhakti kelyje, taigi aš supratau, kad, rinkdamasis vieną kelią iš trijų, nieko neprarandu. Priešingai, mano kelionė tik prasideda ir ji visuomet galės pasipildyti naujais žinių intakais“,sakė Advaita Čandra das.
Apsisprendęs, kuriuo keliu žengti, Advaita Čandra das pradėjo domėtis jogos mokyklomis. Jogos galima išmokti ir toli nevažiuojant, ją galima studijuoti net iš vadovėlių, tačiau kur kas labiau nei mokytojo sertifikatas Advaitai Čandrai das rūpėjo autentiškos žinios – tokios, kurias gauni iš pirminio šaltinio.
„Mane globojęs ir nuo pat mano bhakti kelio pradžios manimi rūpinęsis Anantara prabhu buvo įsitikinęs: jogos turiu mokytis ten, kur ji išlikusi savo tikriausia forma, – Indijoje. Nes juk asanų galima išmokti visur, bet kaip pakeisti savo sąmonę, kaip ją integruoti į kasdienį gyvenimą ir per jogą perduodi kitiems žmonės – tai jau dvasiniai dalykai, kurių nerasi vadovėliuose ar europietiškuose mokymuose“, – sakė Advaita Čandra das.
Paklaustas, kaip joga padeda siekti dvasinių tikslų, jis teigė, kad kūnas yra tarsi smuikas, kurį jogos asanos, kvėpavimo pratimai suderina. Kai smuikas sustyguotas, jis ima skleisti melodiją, pažadinančią sielą pabusti ir susitikti su Dievu, būti visiškoje harmonijoje su viskuo. Ir kai žmogus pradeda praktikuoti jogą, jo gyvenime prasideda pokyčiai: ne tik gerėja sveikata, nurimsta protas, bet kartu jis labai aiškiai pajunta dvasinių dalykų ilgesį.
„Tuo metu labai svarbus mokytojo vaidmuo: kokias alternatyvas ieškančiam žmogui jis galės pasiūlyti, kokia bus jo sąmonė ir kaip jis gebės ją perduoti, įkvėpti, toliau žmogų vesti. Visi tikslai žengiant jogos keliu yra geri, tačiau svarbiausias jų – pažinti Dievą. Juk joga reiškia „jungtį“, o su kuo svarbesniu mes galėtume susijungti, jei ne su Juo?“, – klausia Advaita Čandra das.Trys mėnesiai Indijos
Jogos mokytojų kursai, į kuriuos Advaita Čandra das buvo suplanavęs vykti, truko vieną mėnesį, tačiau vaikinas nusprendė ten nuvažiuoti pora mėnesių anksčiau, kad jogos užsiėmimuose sustiprintų kūną ir pasirengtų mokslams. Šios treniruotės nenuėjo veltui – pradžioje po Indijos jogos jam rytais vos pavykdavo pakilti iš lovos. „Maudė kiekvieną raumenėlį, tačiau aš šypsojausi – man patiko šie pokyčiai, nes jaučiau, kaip kiekvieną dieną stiprėju“, – sakė jis.
Be intensyvių, du kartus per dieną vykusių jogos užsiėmimų, vaikinas papildomai išėjo Patandažlio jogos kursą, kuriame gilinosi į jogos istoriją, filosofiją. Intensyvi dienotvarkė nenumušė ūpo, priešingai – Advaita Čandra das jautėsi pakylėtas, sustiprėjęs ir puikiai pritapęs švariausiame Indijos mieste Mysore.
Tačiau atėjo lauktieji jogos mokytojų kursai. Vos mėnuo išmokti netoli šimto asanų, kvėpavimo pratimų, žmogaus anatomijos, jogos filosofijos, mokymo metodikos. Kaip taisyklingai atlikti asaną, kiek ji turi variacijų, kam rekomenduojama, o kam ne, koks jos pavadinimas, pranašumai, poveikis – šios ir dar daugiau teorinių ir praktinių žinių būsimiesiems jogos mokytojams buvo dėstomos 9 valandas per dieną.
„Šis laikas buvo vienas įtempčiausių mano gyvenime. Nuo 5 valandos ryto iki 8 valandos vakaro gyvenau tik mokslais ir trumpomis poilsio akimirkomis, per kurias turėjau pasirūpinti savimi ir savo dvasine švara: gaminau ir aukojau maistą, kalbėjau maha mantrą. Kad ir kaip stengiausi išlaikyti režimą, pirmą kartą supratau, kaip stipriai man trūksta savosios Šventyklos aplinkos, bendravimo ir kaip iš tiesų tai svarbu dvasinei stiprybei palaikyti“, – sakė jis. Vienintelis išsigelbėjimas ten, Indijoje, buvo vietinė ISKCON šventykla, tiesa, pusantros valandos kelio pėsčiomis.
Visgi po įtempto mokslų mėnesio ir sėkmingai išlaikytų egzaminų Advaita Čandra das rankose laiko jogos mokytojo sertifikatą, patvirtintą šias žinias perdavusio mokytojo Bharat Šeti. Mokslai Indijoje vaikinui dovanojo ne tik neišdildomą savęs pažinimo patirtį, praktines jogos žinias, bet ir gilų, holistinį požiūrį į žmogų. „Kai žmogus ateina pas tave mokytis jogos, jis tau patiki savo kūną su visomis problemomis, patiki ir subtilųjį kūną su juo sruvenančiomis energijomis, ir tik nuo tavęs priklauso, kiek tu jam padėsi. Dabar šią atsakomybę vis geriau suprantu“, – sakė naujasis jogos mokytojas.
Iš tiesų, tinkamai padėti žmonėms galima tik priklausant paramparai – tai svarbiausia priežastis, dėl kurios Advaita Čandra das ieškojo autentiško jogos autoriteto Indijoje. Jogos mokytojas, kuris šias žinias gavo iš savo mokytojo, o šis iš savo – ir taip iki pat pradžios – yra pati stipriausia seka, energijos grandinė, laikanti visus narius teisingame kelyje.
Ir, kaip tvirtina pats Advaita Čandra das, svarbiausia ne tai, kad jis išvyko į Indiją, šio to išmoko ir gavo sertifikatą. „Man svarbiausia buvo prisijungti prie šio aukštos įtampos laido – paramparos, kuri garantuoja, kad kai kiekvieną kartą vesiu užsiėmimus, tai žmonėms kalbėsiu skatinamas savo mokytojų energijos, ir kad tai, kas tekės per mane, bus ne mano, o aukščiausiojo pažinimo žinios“, – sakė jis.
Autorė Agnė Gorpiničienė
Straipsnis publikuotas žurnale VEDOS, Nr. 2
„Vedos“ – tai popierinis gyvenimo būdo žurnalas.
VEDOS – tai visa apimančios žinios, laiko patikrinti dėsniai kaip gyventi ir būti laimingam. Jos iš šventraščių ir dvasinių mokytojų lūpomis pasiekė mus ir mes norime jomis pasidalyti su Jumis.
Žurnalas leidžiamas keturis kartus per metus.
Leidinį galite įsigyti prekybos centruose arba užsisakyti į namus – atsiųsime paštu tiesiai į Jūsų pašto dėžutę bet kuriame pasaulio kampelyje.
