Aloyzas ir Danutė Rimkai per gyvenimą kartu žengia jau beveik keturis dešimtmečius. Sakysite, kas čia tokio? Tiesa, gyventi po vienu stogu dar nereiškia mylėti ir gerbti, kaip kad moka ši nuostabi pora. Jų žvilgsniai iki šiol aksominiai, o žodžiai šilti, pasakoja tą pačią gyvenimo istoriją – be savų versijų, tą pačią – su tais pačiais jausmais, potyriais, įžvalgomis. Idealiai kartu derantys, bet kartu tokie skirtingi jie puikiai kalba viena meilės kalba, kurioje svarbiausia pamoka yra tarnystė vienas kitam.

Į išpuoselėtus Aloyzo ir Danutės namus Kaune atvykau jau pavakare, kai šeimos galva po darbo tik peržengė namų slenkstį. Danutė jį lepina savo maistu, kurį jiedu dažnai valgo sode, panėrę basas kojas į žolę. Čia ir prasidėjo mūsų pokalbis, kuris iš jųdviejų gyvenimo iškėlė ne vieną išminties perlą. Tačiau pradžioje man ramybės nedavė tas begalinis atotrūkis tarp skubaus, šaltoko ir ekranais atriboto daugumos gyvenimo ir to, kuris jų namuose kvepėjo ramybe, lėtais pokalbiais ir jaukiu artumu. Todėl mūsų pašnekesys prasidėjo nuo klausimo apie meilę.

Prabėgo šitiek santuokos metų, o jūs vis dar atrodote įsimylėję. Kaip tai įmanoma?

Danutė: Bet juk įsimylėti yra gerai (šypsosi). Juk neįsimylime kiekvieno. Kai žmogus įsimyli, Viešpats jam parodo, kad štai su šituo žmogumi galėtų eiti per gyvenimą. Aloyzas man ir yra tas žmogus – visus šiuos 38-erius santuokos metus.

Aloyzas: Iki santuokos mes draugavome dar daugiau kaip ketverius. Susituokėme gana jauni, būdami 22-ejų. Tačiau labai anksti pajutome, kad mūsų požiūriai sutampa, na, išskyrus nebent muziką (juokiasi)… O meilė atėjo vėliau, iki jos reikia labai daug nuveikti. Juk įsimylėjimas – lyg euforija, nuo kurios tau vienam gera. Tuomet labai mažai galvoji, ar kitas jaučiasi taip pat. O tikroji meilė ateina tuomet, kai galvoji ne apie save, o apie kitą.Danutė: Tiesa, ir ši santykių branda ateina su patirtimi ir metais. Kasdien reikia žengti po mažą žingsnį, kurti tarpusavio santykius, juos auginti. Šiandien aš jaučiuosi taip, kad man iš tiesų gera būti šalia šito žmogaus. Jei jis eis į mišką, aš seksiu iš paskos (juokiasi). Man tiesiog labai ramu būti kartu.

Danute, esate dviejų jau suaugusių vaikų mama, menininkė, buvusi verslininkė. Tačiau dabar visą save atiduodate vyrui ir namams. Ar dėl to esate laiminga?

Danutė: Taip! Turėjau vestuvinių suknelių saloną, kuriam vadovavau. Naktį prabudusi galvodavau, ko kuriam klientui reikia, kaip to ar ano nepamiršus. Ir taip kiaurą parą. Pajutau, kad jei dirbsiu ilgiau, tai senatvėje iš sanatorijų neišeisiu. Todėl palikti verslą buvo sąmoningas mano sprendimas. Žmogaus, o ypač moters gyvenime neturi būti jokios prievartos, ko nors darymo jėga. Gerą pamoką mums kartą davė vaikai. Pamenu, sekmadienio vakarą ruošėme juos į mokyklą ir Aloyzas man nežinant paspaudė magnetofono įrašymo mygtuką. Žinote, ką vėliau išklausę tą įrašą išgirdome? Tik savo pakeltus balsus: „Kur tas?“, „Kur padėjai?“, „Ar įsidėjai?“, „Ar paruošei? Parodyk!“ Bet tokia intonacija! O mūsų vaikai, kaip angeliukai, taip nuoširdžiai ir vos girdimai: „Va, čia“, „Oi, nežinau. Pamečiau“ ir nubėga. Šitai perklausiusi aš buvau šokiruota: čia aš? Tai aš tokia mama, kuri vaikus taip į mokyklą ruošia? Juk taip vaikelius ir traumuojame. Ačiū, Aloyzai. Šis pavyzdys yra susijęs su vaikais, tačiau prievartos, kito žeminimo ar jautimosi auka gyvenime apskritai neturi būti. Mano rūpinimasis namais ir vyru kyla iš nuoširdaus noro jam pasitarnauti, padėti, prisidėti. Juk tiek mažai galiu dėl jo padaryti. Be abejo, būna akimirkų, kai gyvenimas vėto ir mėto, tada taip ir sakau: negaliu, nedarysiu. Tačiau tuomet dažniausiai būna neramu – kai mano aplinka sutvarkyta ir artimieji sotūs, jaučiuosi geriausiai.

Kaip išlaikyti tą nuoširdaus rūpestingumo nuotaiką? Dabar moterys aktyvios, dirba, o po darbo dar laukia namai…

Danutė: Pakeiskime žodį „meilė“, kurio ir taip nesuprantame, žodžiu „tarnystė“ ir tiesiog darykime kitam gera. Aš tame matau didelę prasmę. O jei moteris nori būti aktyvi už namų ribų, tegu būna. Kaip mano dvasinis mokytojas sako, ji gali būti kad ir šalies prezidentė, bet pirma turi susitvarkyti savo šeimoje. Jei jos aktyvumas ir karjera kitus žlugdo, jei ji grįžta namo dejuodama, kaip daug dirbo ir kaip pavargo, tai jau negerai. Be abejo, jei moteris eina į darbą, vienai namų ruošos darbų atlikti neįmanoma – tai reikia daryti kartu. Tačiau vis tiek rūpinimasis namais, vaikais, švara, pyragais turi sklisti iš moters, o vyras jai gali tik padėti.

Aloyzas: Danute, o pameni, kai tuokėmės, ką tu man sakei? Kad į virtuvę neisi. Bet aš jau tada mačiau, kad tu meluoji (šypsosi).

Danutė: Aha, niekada nesakyk niekada. Aš iš tiesų neturėjau jokios patirties, jokių žinių, kas yra virtuvė. Tačiau vienu metu man atėjo suvokimas, kad turiu imtis atsakomybės. Daugelis jaunų mergino bijo, kad jei pradės kitam daryti gera, bus išnaudojamos iki gyvenimo pabaigos. Kartą kalbėjausi su tokia moterimi. Jos vyras išeina į darbą anksčiau, o ji vėliau, tai aš jai ir sakau: „Tu galėtum paruošti jam pusryčius.“ O ji man sako: „Tai kad pripras!“ Bet palaukite: tai juk jai reiktų priprasti jam ruošti! Beje, ši pora jau išsiskyrė. Bet aš noriu pasakyti štai ką: mes turime labai daug baimių, ar kitas mus supras, įvertins, ar nepasinaudos. Tai spekuliacijos. Tapkite stebėtojais. Jei aš nusišypsau, ar man nusišypso atgal? Jei taip, vadinasi, tai veikia. Jei duodi, tai gausi.

Aloyzas: Tai tik kantrybės klausimas, kada į tavo gerumą žmogus pradės atsakyti tuo pačiu. Kai tu tai gauni, nebegali elgtis kaip anksčiau, nes gerumas sukelia gerumą. Tuomet prasideda abipusis tarnavimas.

Danutė: Ir net jei vyras vis guli ant sofutės, moteris turi išlaukti. Gal jis šiandien pavargęs, gal rytoj, gal savaitgalį pakabins kokią nelemtą lentyną. Jokiu būdu nereikia priekaištauti – priešingai: geriau viską suruošti, išdėlioti įrankius ir dar kartą švelniai priminti: gal šiandien jis galėtų?

Bet kam tie žaidimai, kai galima paprasčiausiai susitarti arba pačiai moteriai imti ir pakabinti tą lentyną?

Danutė: Jei moteris pradės tai daryti, vyras niekada nepasikels nuo sofos. Ir tai visai ne žaidimai, nes iš tiesų tu žaidi su savimi, tvarkai savo ego. Lentyna – tik pretekstas, lyg mažo vaiko noras. Palyginkite: „Pakabink tą lentyną! Greičiau! Aš taip noriu!“ ir „Noriu ledų! Duok ledų! Greičiau ledų!“ Jaučiate skirtumą? Aš – ne. Šiuolaikinės moterys įsivaizduoja, kad jos laiko keturis kampus ir dar daugiau. Tai didžiausia nelaimė. Būna, aktyvi, stipri moteris užsigeidžia ištekėti už dar stipresnio vyro, kad jis jai būtų pavyzdys. Bet Viešpats yra tobulas – jis tokiai moteriai duoda tobulą vyrą, kuris suvaldo jos protą ir teikia pačias vertingiausias gyvenimo pamokas. Net ir gulėdamas ant sofutės. Partneris yra mūsų veidrodis, parodantis silpnąsias vietas. Juk artimiausi žmonės yra pats skaudžiausias išbandymas, todėl kartėlį sukėlusiam žmogui tik padėkoti reikia.

O jei vyro ir moters vertybės skiriasi, moteris vis tiek turi siekti kompromiso?

Danutė: Papasakosiu jums istoriją apie tai, kaip aš tai dariau. Buvo toks laikas, kai aš jau buvau vegetarė, o Aloyzas ne. Šis laikotarpis užtruko visai neilgai – tik penkiolika metų (juokiasi). Taigi kartą nusprendžiau pradžiuginti Aloyzą ir paruošti jo mamos dažnai gaminamų kopūstuose troškintų dešrelių. Susiradau parduotuvėje tas dešreles, parsinešiau, pritroškinau. Senokai buvau gaminusi mėsą, tad ir gabumai jau buvo nebe tie. Bet aš tikrai labai stengiausi. Grįžta vyras, aš jam patiekiu valgyti, o jis kad ims šaukti: „Kokių čia atliekų man pripirkai! Jei nežinai, ką pirkti, iš viso nieko nepirk!“ O aš jau pasiskaičiusi visko buvau – tyliu, klausausi, nieko nesakau. Bet ką reikia, išgirdau: daugiau mėsos jam nepirkau. Buvau lankiusi vegetarinio maisto gaminimo kursus ir kai kartą Aloyzui pasakiau, kad jis jau dvi savaites nevalgė mėsos, jis negalėjo patikėti. Taigi kompromiso laikiausi penkiolika metų ir, nepaisant skirtingų vertybių, su meile gaminau jam tai, ko jis norėjo. Ne veltui Aloyzas užsispyręs žemaitis (šypsosi). O ir aš supratau, kad jam ne dešrelių reikia, o tik sočiai ir skaniai pavalgyti. Kiekviena moteris jaučia savo vyro skonį – tai toks įsimylėjimo požymis.

Danute, bet Jūs esate inicijuota į mokines ir turite dvasinį Divya Šakti dasi vardą. Tai rodo, kad rimtai žengiate dvasiniu keliu. Ar tai Jūsų vyrui niekada nekliuvo?

Aloyzas: Aš jai pats „Bhagavad gitą“ nupirkau!

Danutė: Taip, jis iš tikrųjų man ją nupirko 1990 metais, labai gerai prisimenu. Po metų aš tapau vegetare. Aloyzas į vedas per daug nesigilino, tiesiog mane stebėjo. Visgi kartą aš jam užkliuvau ir tai buvo mano kaltė. Pasielgiau labai kvailai – į vedų kultūros festivalį nusivežiau apie tai nieko nenutuokiančią draugę. Visiškai nepasiruošusi, nežinanti, ko tikėtis tame festivalyje, ji patyrė šoką. Mato: visi žmonės klaupiasi ir lenkia galvą prie žemės – taigi sekta! Ji man nė žodžio nepratarė, nors mačiau, kad yra lyg stabo ištikta. Po kelių dienų aš tvarkiausi sode, kai iš darbo grįžo Aloyzas. Visa valanda pavėlavęs jis paklaikusiu veidu skubiai artinosi prie manęs. Tik priėjęs kad pradės šaukti: „Tu – sektantė? Aš nenoriu čia jokių davatkų! Atsakyk man, ko tyli?“ Štai tada man padėjo vedų žinios. Ką gi, galvoju, geras egzaminas. Patylėjusi sakau jam: „Aloyzai, aš nieko dabar negaliu tau atsakyti, dabar aš neturiu jėgų. Eikime, tu pavalgysi, gal po valandos ta tema pakalbėsime.“ Jis pavalgė, o aš toliau sode dirbu savo darbus. Tik, žiūriu, ateina. Prieina prie manęs, pasilenkia, pabučiuoja į kaktą ir sako: „Tu man atleisk. Aš nežinau, kas man užėjo. Koks man skirtumas, į kurią bažnyčią tu eini, man tu vis geresnė“.

Aloyzas: O viskas buvo taip: toji Danutės draugė man paskambino ir pasakė, kad Danutė

įsitraukė į kažkokią sektą ir kad aš ją tuoj prarasiu. Iš tiesų labai išsigandau. Galvoje prisikūriau baisiausių dalykų ir tik pykčio priepuoliui praėjus ėmiau mąstyti logiškai. Ji juk iš tiesų tapo geresnė. Ji taip ramiai tada sureagavo, net nustebau. Be to, anksčiau kiekvienas turėjome savo ambicijų, daugiau dėmesio kreipdavome į save, o ne į vienas kitą. O po vedų atsiradimo mūsų gyvenime aš pajutau didesnį jos dėmesį man, namams – kuriam vyrui tai nėra malonu? Taip ir pats ėmiau domėtis vedomis – kas nors turėjo šeimoje pradėti tobulėti, duoti pradžią.

Danutė: Mūsų gyvenime buvo visokiausių išbandymų, bet mes juose buvome tik stipresni, tik labiau susiglaudę. Todėl šeimoje labai svarbus atvirumas. Nepasilikti nuoskaudų, išsiaiškinti skaudžias situacijas, tačiau ne tada, kai verda pyktis, bet kai abu nurimę ir gali nuoširdžiai pasikalbėti. Nežemindami savęs, nesmerkdami kito, tiesiog labai nuoširdžiai

ir atvirai.Aloyzas: Gyvenime labai svarbu daryti tai, ką sako širdis. Nebijoti keistis, išmokti džiaugtis kiekviena diena ir niekada nepamiršti už viską padėkoti Viešpačiui.

Autorė Agnė Gorpiničienė
Nuotraukos Dalios Bagdonaitės

Straipsnis publikuotas žurnale VEDOS, Nr. 3

„Vedos“ – tai popierinis gyvenimo būdo žurnalas.
VEDOS – tai visa apimančios žinios, laiko patikrinti dėsniai kaip gyventi ir būti laimingam. Jos iš šventraščių ir dvasinių mokytojų lūpomis pasiekė mus ir mes norime jomis pasidalyti su Jumis.
Žurnalas leidžiamas keturis kartus per metus.
Leidinį galite įsigyti prekybos centruose arba užsisakyti į namus – atsiųsime paštu tiesiai į Jūsų pašto dėžutę bet kuriame pasaulio kampelyje.

www.dvarakaknygynas.lt


Rašyti komentarą