Kartoti didžiąją – maha – mantrą galime tyliai, galime garsiai, galime net mintyse. Kaip sako jau dvidešimt penkerius metus ją giedantis Ašvini Kumaras das, kartodami garsiai švento vardo malone apdovanojame ne tik save, bet ir kitus. Todėl jis kviečia susėsti kirtanui – meditatyviam švento vardo giedojimui, nes būtent šis būdas yra pats maloniausias ir pradedantiesiems, ir jo skonį jau patyrusiems žmonėms.
Kas yra kirtanas?
Kirtanas yra dar vienas būdas kartoti šventus Dievo vardus, tik šį kartą tai darome ne individualiai, o giedodami grupėje žmonių pritariant muzikai. Visų pirma maha mantros žodžius pagieda vedantysis, o tuomet dalyviai juos pakartoja. Mes giedame didžiąją – maha – mantrą, kuria šloviname Krišną. Ši mantra amžina, tačiau plačiau paplito prieš 500 metų, kai Indijoje gimęs dvasinis reformatories Čaitanja Mahaprabhu ją išpopuliarino ir savo pavyzdžiu parodė, kaip reikia giedoti. Ypatinga nuotaika, atsidavimas ir meilė Krišnai – štai kas liejosi iš Čaitanjos Mahaprabhu širdies. Ši dieviškos meilės pamoka iki šiol yra kiekvieno Dievui norinčio tarnauti – bhakti jogo – siekiamybė, juolab kad šią pamoką suteikė pats Viešpats. Vedose išpranašauta, kad Čaitanja Mahaprabhu yra paties Krišnos inkarnacija, nužengusi į Žemę suteikti žmonėms tinkamą priemonę dvasiškai tobulėti ir sugrįžti pas Dievą. Čaitanja Mahaprabhu sako, kad šiame amžiuje šventų vardų kartojimas yra vienintelis kelias pasiekti tobulumą. Ir pabrėžia: „Nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio.“ Iš tiesų kitose epochose buvo kiti dvasinio tobulėjimo būdai. Satja jugoje – Aukso amžiuje – žmonės užsiimdavo aštanga joga, vien meditacijai jie galėdavo skirti 10 000 metų. Po jo Treta jugoje jie atnašaudavo aukas: auksą, maistą – tuomet visko buvo daug ir žmonės galėjo tai leisti. Dvapara jugoje buvo garbinamos dievybės, tačiau tam reikėjo aukštos kvalifikacijos, mat buvo daug taisyklių ir mantrų. O dabartiniame vaidų ir apgaulės – Kali – amžiuje žmonėms duota šventų vardų kartojimo praktika, kurią Čaitanja Mahaprabhu dar kartą priminė, o Šrila Prabhupada paskleidė po visą pasaulį. Prieš penkiasdešimt metų šis garbus, į septintą dešimtį įkopęs dvasinis mokytojas išvyko iš Indijos su misija skleisti Krišnos sąmonę vakariečiams. Ir iš tiesų, juk penkiasdešimt metų – tiek nedaug, tačiau maha mantra – Harė Krišna, Harė Krišna, Krišna Krišna, Harė Harė, Harė Rama, Harė Rama, Rama Rama, Harė Harė – šiandien yra žinoma visame pasaulyje. Ir ji reiškia: „O visų patraukliausias ir visa džiuginantis Viešpatie, o Viešpaties energija, prašau, leisk man su atsidavimu ir meile Tau tarnauti“.
Kuo maha mantros giedojimas skiriasi nuo kitų jos kartojimo būdų?
Maha mantrą galima kartoti trimis būdais: mintyse, pašnibždomis ir garsiai. Kirtanas, kai ją kartojame giedodami, ir harinama, kai su šventu vardu išeiname į gatves, yra garsus jos atlikimas. Sakoma, kad kai kartoji garsiai, maha mantrą išgirsta visos greta esančios gyvos būtybės. Ir jei maha mantrą gieda šventas žmogus, šios būtybės išsivaduoja iš mirčių ir gimimo rato ir grįžta į dvasinį pasaulį. Taigi, kas kartoja tyliai, gali išgelbėti save, o kas kartoja garsiai, išgelbsti ir kitus. Maha mantros kartojimas yra džiugi praktika, tik pradžioje tam reikia laiko ir patirties. Kiek daugiau pasipraktikavus mūsų koncentracija į šventą vardą darosi stipresnė ir protas medituojant tampa pastovus. Ir jei norime eiti šiuo tobulėjimo keliu, juo nereikia žengti vieniems. Ypač pradžioje svarbu buvimas su bendraminčiais, mantros kartojimas su labiau pažengusiais. Tuo nuostabus yra kirtanas: kai kartojame visi, visų koncentracija ir motyvacija susilieja į vieną. Ir jei pradedantysis dar nelabai šį pasimėgavimą jaučia, kitų pavyzdys ir nuotaika jį užkrečia.
Kaip reikėtų dalyvauti kirtane, ar galima jo tik klausytis?
Šventų vardų kartojimas prilygsta bendravimui su Dievu, nes Jo vardas yra tapatus Jam. Todėl šio bendravimo nuotaika yra labai džiaugsminga ir kartu nuolanki. Giedodami mes nieko neprašome, išskyrus viena – leisti Jam tarnauti. Šventi žmonės apibūdina Krišną kaip kupiną jėgos, grožio, turtų, šlovės, žinojimo ir atsižadėjimo. Kadangi esame Dievo dalelės, šių savybių, nors ir labia nedaug, turime visi. Visgi savo interesų turinčius žmones jos labai traukia, todėl savo maldose jie dažnai prašo Dievo jas pagausinti. Tokia maldos nuotaika nėra palanki ir veiksminga, nes Viešpatį žavi tyras atsidavimas ir meilė, neturinti savanaudiškų tikslų. Taigi, kaip nusiteikus reikėtų atlikti kirtaną? Viešpats Čaitanja Mahaprabhu mokė, kad kartojant šventus vardus reikia būti nuolankiam, kantriam, rodyti pagarbą kitiems, bet nesiekti pagarbos sau. Tai dieviškos savybės, kurios įgyjamos kartojant šventus vardus ir kurios yra būtinos tai darant. Taigi šventi vardai yra ir praktika, ir tikslas. Visgi gali būti, kad iš pradžių kirtanas gali ne visus vienodai džiuginti, gal ne visi norės prie jo iš karto prisidėti. Bet šitaip pasitaiko tiktai pradžioje – juk nežinia, kokios savybės glūdi žmogaus širdyje: gal pyktis, godumas, iliuzija. Galiu patikinti, kad tai ilgai netrunka, nes Viešpats duoda malonę avansu, kad visi pajustų Jo vardo saldumą. Užsiminėte apie žmogų keičiantį kirtano poveikį.
Ar tai ir yra priežastis jį praktikuoti?
Taip, be būdo garbinti Dievą, šventų Jo vardų kartojimas žmogui teikia ypatingų palaiminimų. Šventi vardai apvalo širdį, išvaduoja iš materialios egzistencijos kančių, panaikina nuodėmingų poelgių pasekmes, ugdo meilę Dievui, teikia dvasinio gyvenimo pagrindą ir leidžia patirti ypatingą tokio gyvenimo skonį. Dar daugiau. Kai kartojame maha mantrą, mūsų prisirišimas prie Krišnos didėja. O tai labai svarbu, nes jei mirties akimirką žmogus prisimena Krišną, jis sugrįžta atgal pas Jį. Atrodytų, labai lengva – prisiminti Viešpatį paskutinę akimirką, tačiau iš tiesų tuo metu mes galvojame apie tai, prie ko esame labiausiai prisirišę. Jei tai mylimas šuniukas, tuomet kitą gyvenimą galima turėti nebe dvi, o keturias kojas. O jei per gyvenimą sugebėjome užauginti meilę Krišnai, tuomet mes Jį ir prisiminsime. Štai koks svarbiausias kirtano ir šventų vardų kartojimo tikslas – suvokti save kaip sielą ir sugrįžti pas Jį.
Kaip Jūs susidomėjote kirtanu ir pradėjote jį vesti? Kaip jo metu jaučiatės, ar jaučiate auditoriją?
Kai atradau vedas, mano pagrindinė tarnystė buvo platinti vedų šventraščius. Tai dariau gerą dešimtmetį ir tai man buvo nuostabi savęs pažinimo ir pamokslavimo patirtis. Tačiau kartą mūsų namuose svečiavosi mano dvasinis mokytojas Nirandžana Svamis, kuris išvykdamas paliko man savo harmoniją. Sako, pagrok, jeigu nori. Aš buvau mokęsis skambinti fortepijonu, vargonais, tad išmokti groti harmonija nebuvo sunku. Atvykęs po metų mokytojas ir vėl ją man paliko. Tuomet su jo leidimu nešdavausi harmoniją į šventyklą, vesdavau kirtanus ir taip ši nuostabi tarnystė prasidėjo. Mane visada žavėjo, kaip kiti tai darė, visuomet buvo įdomu pabandyti, tačiau jei ne mano mokytojo planas, aš turbūt nebūčiau tam ryžęsis. Taip, vesdamas kirtaną auditoriją labai gerai jaučiu. Pamenu, kai giedodavau pačioje pradžioje, man nedrąsiai atsakydavo vos vienas kitas, bet aš stengdavausi juos įkvėpti. Aš susitelkdavau į savo dvasinį mokytoją ir prašydavau jo malonės tinkamai atlikti šią tarnystę. O jei salėje būdavo bent vienas pažengęs bhaktas, iš karto pajusdavau jo atsidavimą šventam vardui, kuriuo tuoj pat persiimdavo kiti. Geriausias įvertinimas po kirtano yra jame dalyvavusių žmonių džiaugsmas. Jei bhaktai patenkinti, vadinasi, ši jagja – auka Dievui – pavyko. Giedu jau penkiolika metų ir šito kelio nekeisčiau į nieką, nes šioje tarnystėje aš atradau save. Platindamas šventraščius patyriau didžiulį dvasinį džiaugsmą, o atlikdamas kirtaną galiu jį skleisti toliau. Giedant maha mantrą galima pajusti didžiulį džiaugsmą, švento vardo skonį ir, svarbiausia, meilę Dievui, kuri slypi mūsų širdyse. Bet kad ši meilė pasireikštų, turime su dideliu tikėjimu, atsidavimu, atmetę savanaudiškus motyvus Jam tarnauti. Tuomet mes išsivaduojame iš pykčio, godumo, pavydo, iliuzijos ir pasipūtimo. O mantra tai ir daro: „man“ – reiškia „protą“, „tra“ – „išsivadavimą“.
Autorė Agnė Gorpiničienė
Nuotraukos Dalios Bagdonaitės
Straipsnis publikuotas žurnale VEDOS, Nr. 3
„Vedos“ – tai popierinis gyvenimo būdo žurnalas.
VEDOS – tai visa apimančios žinios, laiko patikrinti dėsniai kaip gyventi ir būti laimingam. Jos iš šventraščių ir dvasinių mokytojų lūpomis pasiekė mus ir mes norime jomis pasidalyti su Jumis.
Žurnalas leidžiamas keturis kartus per metus.
Leidinį galite įsigyti prekybos centruose arba užsisakyti į namus – atsiųsime paštu tiesiai į Jūsų pašto dėžutę bet kuriame pasaulio kampelyje.
