Kai kasdien mes bendraujame ir tariame švelnius žodžius savo artimiesiems, taip ir galime bendrauti ir su pačia aukščiausia asmenybe – Dievu. Pasirodo, užmėgsti tarpusavio santykius, Jam tarnauti ir pajusti Jo meilę galima labai paprastai, tereikia nuolat ir atsidavus kartoti didžiąją Harė Krišna mantrą.
Apie šią maha mantrą kalbamės su a vaišnavų autoritetu, vienu mėgstamiausių pamokslautojų ir lektorių Vaikunthanatha prabhu.
Kodėl kartojate Harė Krišna mantrą – ką ši praktika duoda?
Kiekviena gyva būtybė nori būti nori būti laiminga – tai vienintelis dalykas, kuris mus skatina šiame gyvenime ką nors veikti. Ir jei materialiame pasaulyje kuo nors žavimės, jei mums patinka kitas žmogus, tai iš tiesų mums patinka ne jis, o jo siela. Siela – mažytė Viešpaties dalelė, esanti kiekviename žmoguje, todėl, mylėdami kitą žmogų, iš tiesų mes mylime jame gyvenantį Viešpatį.
Mūsų siela natūraliai ilgisi Dievo. Tik kai kas Jo ieško materialiuose turtuose ir troškimuose, o dieviškumo ilgesys niekuomet nebus pasotintas materialiais pasiekimais. Štai kodėl mums reikalinga mantra – šventų Dievo vardų kartojimas. Būtent ji padeda atrasti ir pažinti Dievą, užmegzti su Juo artimus ryšius, pajusti ir mėgautis Jo žavesiu.
Šventuose varduose yra visa Dievo energija, todėl jie yra pats Dievas. Materialiame pasaulyje tai labai sunku suvokti, nes pas mus vardas skiriasi nuo asmenybės. Bet dvasinėje realybėje viskas, kas susiję su Viešpačiu – savybės, veiksmai, vardai, – visiškai nesiskiria nuo Jo paties.
Šrila Prabhupada, kuris mūsų laikams priminė apie maha mantrą ir apvalomąją jos galią, sakė, kad galima šią galią labai lengvai patikrinti. Pabandykime kaip mantrą kartoti bet kurį paprastą žodį, pavyzdžiui, „vanduo“ ar „pepsikola“ – tai mums nepadės numalšinti troškulio. Bet jei kartojame šventą Viešpaties vardą, su Juo bendraujame tiesiogiai ir galime pajausti Jo buvimą. Teoriškai to neįmanoma paaiškinti, tiesiog reikia imti ir pabandyti.
Kodėl pradžioje būna taip sunku ją kartoti?
Kadaise nusisukome nuo Viešpaties ir susirgome materializmo liga, kuri vadinasi avidya. Tai – neišmanymo liga. Juk kai žmogus serga, karščiuoja, jis taip pat neturi apetito ir nėra pajėgus virškinti skanaus sveiko maisto. Tas pats nutiko mums. Vedos Sako, kad mes milijardus gyvenimų egzistavome nusisukę nuo Dievo, todėl mums atrodo, kad ši materiali gamta mums labai artima. Valgyti, miegoti, gintis ir daugintis – tai instinktai, kurių mokytis nereikia, nes jų išmokome per ilgus materialios egzistencijos metus, o Dievas mums atrodo svetimas. Tačiau tai tik minėtos ligos požymiai.
Indijoje yra žmonių, dirbančių pačius purviniausius darbus: valančių gatves, kanalizaciją ir gyvenančių nuolatinėje smarvėje. Kaip ten bebūtų, jie prie to pripranta. Vieną kartą toks žmogus ėjo pro turgų, kuriame prekeiviai pardavinėjo smilkalus ir kvapiuosius aliejus. Užuodęs sodrų jų kvapą jis kaipmat pasijuto blogai ir prarado sąmonę. Subėgę žmonės pradėjo jį gaivinti kišdami po nosimi kvepiančių aliejų, tačiau darbininko būklė tik blogėjo. Tuomet prie jo priėjo draugas ir, pakėlęs nuo žemės purvo, pakišo jam po nosimi. Ir žmogus iš karto atsigavo.
Šis pavyzdys parodo, kad tai, kas mums dabar patinka ar atrodo sava, iš tiesų yra neišmanymo liga. Mantros praktika būtent tam ir skirta – išgydyti mus nuo prisirišimų, kurie yra visai nesusiję su Dievu.
Sakoma, kad labai svarbu mantrą kartoti kasdien. Bet juk pasaulis, jei to nedarysime, nesugrius!
Ne, nesugrius (juokiasi). Bet jei savo būseną sulyginsime su liga, tai įsivaizduokite: jūs jau pradėjote sveikti, jaustis geriau ir staiga gydymą nutraukėte. Liga atsinaujina! Kita vertus, kai mes kartojame šventą Viešpaties vardą, tai kuriame santykius su Juo. Tai tas pats, kaip kurti santykius su artimu žmogumi: kiekvieną dieną pasisveikinti, pasikalbėti. Ir įsivaizduokite, kad vieną dieną imate ir nustojate su juo bendrauti. Jis yra čia pat, šalia jūsų, tačiau jam neištariate nė žodžio. Jei nekalbate vieną, antrą dieną, santykiai ima šalti.
Viešpats taip pat asmenybė, Jis taip pat turi jausmus. Jis niekada nesikiša, neverčia mūsų bendrauti ir Jam tarnauti. Visa mūsų atsidavimo tarnystė yra grindžiama laisva valia, tai mūsų pasirinkimo laisvė. Ir jei Jis pajunta, kad mes nenorime megzti santykių, Jis atitolsta.
Ar gali katalikas kartoti Krišnos vardus?
Šrila Prabhupada visuomet pamokslavo, kad Krišnos sąmonė yra dvasinis mokslas, esantis aukščiau už bet kokias religijas, sektas, šalis ar kitus apribojimus. Jei įsigilinsite į Krišnos sąmonės principus, suprasite, kad juos gali taikyti bet kas. Šie principai sako: kartok šventus Dievo vardus ir nuolat klausyk apie Dievą. Viskas!
Kiekvienas gali kartoti tą Dievo vardą, kurį žino. Svarbiausia skirti laiko gilesnei savo praktikai, maldai ir nuolat klausyti apie Viešpatį – jo darbus, šlovę, apreiškimus.
Kad ir kokius šventus vardus kartotumėme, tai dalyti reiktų nuoširdžiai, ne mechaniškai. Katalikai meldžiasi rožinį, musulmonai kartoja 99 Alacho vardus, budistai turi dar gausesnę maldos praktiką. Ir jei kiekvienas tikintysis melsis reguliariai, visiškai sąmoningai ir nuolankiai, jis neabejotinai žengs dvasinio tobulėjimo keliu.
Kaip keičiasi žmogus, kai jis pradeda kartoti maha mantrą?
Sakoma, kad kai mes atliekame atsidavimo tarnystę Viešpačiui, mumyse pabunda visos dieviškosios savybės-tos, kurias turi pats Viešpats. Šios savybės žmoguje yra nuo pat pradžių, tik ilgainiui jos apsi- nešė materialiu purvu ir lyg per suodiną veidrodį tapo žmoguje nebeįžvelgiamos. Kai dieviškos savybės ima atsiskleisti, neigiamos pradeda trauktis.
Siela yra Viešpaties dalelė, todėl ji turi visas Viešpaties savybes. Kokybiškai mes tapatūs Viešpačiui, tačiau kiekybės atžvilgiu skiriamės: Dievas didis, o mes be galo maži. Tačiau visas savybes, kurias turi Dievas, mes taip pat turime. Tai kaip jūra ir jos lašas: pastarajame yra visa jūros esybė ir niekas nenuginčys, kad jis netapatus jai.
Be to, kartojant Harė Krišna mantrą nauda ir pokyčiai ateina iš karto, šiame gyvenime, o ne kada nors po mirties. Todėl šios mantros kartojimas yra labai praktiškas ir naudingas dalykas.
Kaip pradėti kartoti, ką reiktų žinoti?
Geriausia šią mantrą kartoti su karoliais, nes taip mums lengviau skaičiuoti, be to, duodame darbo pirštams ir lytėjimo juslė yra užimama. Užimame ir liežuvį, nes kartojame aiškiai tardami žodžius, taip pat įdarbiname klausą^ nes mantrą kalbame taip, kad patys girdėtume. Žiūrėti galima į paveikslėlį su Viešpačiu, dievybe ar šventa asmenybe, tai gali būti ir popieriuje išspausdinta Harė Krišna mantra – akimis ją sekdami nieko nepraleisime, tarsime taisyklingai. Kai juslės įdarbintos, lengviau pasiekti koncentraciją ir kartoti efektyviau.
Reiktų atidžiai pasirinkti mantros kartojimo vietą ir laiką. Rytinis laikas pats geriausias, dorybingiausias, nes tuomet protas ramiausias. O dieną prote vyrauja aistra, vakare – neišmanymas, norisi tik ilsėtis, todėl kitas laikas mantrai nėra toks palankus. Vieta turi būti tokia, kurioje jūsų niekas netrukdytų, nekalbintų. Šalia neturėtų būti telefono, kompiuterio, todėl geriausia namie rasti tokį kampelį, kurį skiltumėte tik maldai. Jame galite įsirengti altorių ir nuolat ateiti pabendrauti su Viešpačiu.
Kaip elgtis su karoliais – ar jie šventi?
Tai labai asmeninis jūsų daiktas. Jūs juk niekam neduodate savo dantų šepetuko, telefono. Karoliai yra bendravimo su Viešpačiu priemonė, dažniausiai pagaminta iš švento tulasi medelio. Juos mes laikome specialiame maišelyje, kad nesuteptume, nenešame į energiškai užterštą vietą – vonią, tualetą. Viešai karolių reiktų nedemonstruoti ir atvirai jų nenešioti, juk tai jūsų bendravimo su Dievu laidininkas.
Kalbant mantrą dešinę ranką reikėtų laikyti maišelyje su karoliais, o rodomąjį pirštą iškišti pro specialiai maišelyje padarytą skylutę. Iš viso vėrinyje yra 108 karoliai ir vienas pagrindinis su kutu – tai Krišna, todėl jo neliečiame, o mantrą pradedame kartoti nuo bet kurio šalia esančio.
Suimame karoliuką nykščiu ir didžiuoju pirštais ir pakartojame maha mantrą: Harė Krišna, Harė Krišna, Krišna Krišna, Harė Harė, Harė Rama, Harė Rama, Rama Rama, Harė Harė. Imame kitą rutuliuką ir pakartojame mantrą iš naujo. Ir taip iki tol, kol grįžtame prie pagrindinio rutuliuko – tai bus vienas maldos ratas. Pagrindinio karoliuko neliečiame, apsukame vėrinį ir vėl leidžiame jį tarp pirštų priešinga kryptimi, kartodami mantrą.
Kokių pasitaiko mantros kartojimo klaidų ir sunkumų?
Pradžioje kartojant mantrą dažniausiai mus erzina visi išoriniai dirgikliai, o protas, atrodo, laksto po visą visatą. Todėl mes turime nuolat jį sugrąžinti ir klausytis tariamo garso. Pradedantieji Harė Krišna mantrą turėtų kartoti tokiu garsu, kad kitiems netrukdytų, bet patys save girdėtų ir suprastų.
Dažnas nekantrus mantros kalbėtojas ima skubėti ir velti žodžius. Ir nors greitis nėra svarbu, tačiau kartoti reiktų taip, kad būtų aiškus kiekvienas skiemuo. Pradžioje vienas mantros ratas gali trukti 20 minučių, o vėliau, įgijus praktikos, šis laikas ima trumpėti iki 10,7 ar net mažiau minučių.
Sunkumų kyla visose praktikose, tačiau juos galima išspręsti, jei žmogus turi tikėjimą, entuziazmo ir kantrybės. Be entuziazmo nieko nepasieksime ne tik šioje, bet ir bet kurioje kitoje praktikoje, be kantrybės nerasime jėgų atremti kilusius sunkumus, o neturėdami tikėjimo negalėsime sau atsakyti, kodėl mano ryšys su Dievu toks svarbus.
Todėl tikėjimą stiprinti padeda kasdienis Dievo prisiminimas, skaitymas ir klausymasis, Jo šlovės minėjimas. Buvimas tarp Dievo meilę švenčiančių ir nuolankiai Jam tarnaujančių žmonių leidžia patirti ypatingą atsidavimo nuotaiką ir ne visuomet lengvą mantros kartojimą paverčia meilės sklidinu pokalbiu su Juo.
Autorė Agnė Gorpiničienė
Straipsnis publikuotas žurnale VEDOS, Nr. 2
„Vedos“ – tai popierinis gyvenimo būdo žurnalas.
VEDOS – tai visa apimančios žinios, laiko patikrinti dėsniai kaip gyventi ir būti laimingam. Jos iš šventraščių ir dvasinių mokytojų lūpomis pasiekė mus ir mes norime jomis pasidalyti su Jumis.
Žurnalas leidžiamas keturis kartus per metus.
Leidinį galite įsigyti prekybos centruose arba užsisakyti į namus – atsiųsime paštu tiesiai į Jūsų pašto dėžutę bet kuriame pasaulio kampelyje.
