Vedinė pasninkavimo tradicija

„Aš laikausi pasninko, kad kontroliuočiau savo kūną ir sielą. Jis man suteikia jėgų ir ryžtingumo siekti savo tikslo,“ – yra sakęs Mohandas Karamčandas Gandis, dar žinomas kaip Mahatma Gandis. Tikriausia kiekvienas esame girdėję apie pasninką, o daugelis vienokį ar kitokį pasninkavimo metodą išbandėme ir savo gyvenime. Vedose pasninkavimo tradicija ypač gili ir aprašoma labai plačiai.

Visos tautos nuo seniausių laikų turėjo savas tradicijas, kaip dvasiškai tobulėt i ir apsivalyti: krikščionybėje tai advento, gavėnios laikotarpis, judaizme – šabas, kuris praside­da kiekvieną penktadieni ir baigiasi šeštadie­nį. o vedinėje kultūroje tam skiriamos ekadašio dienos, apskaičiuojamos pagal mėnulio fazių kaitą, – šiomis dienomis Mėnulio įtaka žmogui yra labai stipri.

Nors pasninko idėja išlikusi, ir šiais laikai, žmonės nebežino tikrosios pasninkavimo prasmės ir nebemoka pasinaudoti jo tei­kiamomis galimybėmis ir dovanomis. Mes, vakariečiai, dažniausia pasninkaujame; ba­daujame ar kitaip apribojame savo mitybą siekdami vieno – sumažinti kūno svorį, kuris auga nesveikai ir nevisavertiškai maitinantis.

Pasninkavimo dovanos

Viename iš trijų didžiųjų ajurvedos traktatų „Aštanga hridajam“ rašoma: „Per pasninko dieną susitvarko visos nesubalansuotos došos, užsidega virškinimo ugnis, normalizuo­jasi kūno ir proto būsena. Atsiranda fizinis lengvumas, sveikas apetitas ir troškulys, gera nuotaika ir virškinimas, taip pat kūno stiprybė ir energija.“

Ten taip pat išvardijama, kokių fizinių ir psi­chinių dovanų galime gauti pasninkaudami: jausmų ir judamųjų organų švarą, tinkami apsivalymą, kūno lengvumą, sveiką apetitą, laiku kylantį alkio ir troškulio atsiradimą, perikardos ir gerklės srities švarumą, kūno atsipalaidavimą, budrumą, laisvę nuo tingėjimo, Šventos pasninko dienos padeda bet kuria sielai sudeginti daugybę nuodėmių ir dar šiame gyvenime išsivaduoti iš nuolatinio gimimo ir mirčių rato, kuriame sukamės gyvenimas iš gyvenimo. Ekadašis suteikia potraukį siekti atsižadėjimo, padeda atsikratyti noro mėgauti materialiu pasauliu ir tenkinti jusles.

Kada pasninkauti?

Vedose galime rasti daug žinių apie tikrą pasninką, kuris vadinamas ekadašiu: „eka“ reiškia „vienas“, o „daši“ – „dešimt“. Ekadašis – tai vienuolikta diena po mėnulio pilna­ties ir vienuolikta diena po jaunaties. Šiomis dienomis žmonės susilaiko nuo grūdinių ir ankštinių kultūrų valgymo bei stengiasi kuo daugiau laiko skirti maldai ar kitokiai tarnys­tei Dievui. Taigi, ekadašio paskirtis ne tik iš­valyti savo organizmą reguliariai pasninkau­jant, susilaikant nuo atitinkamo maisto – jo metu palanku atidžiau pažvelgti į save ir savo asmeninius santykius su Dievu.

Kas gali pasninkauti?

Pasinaudoti šia palankia diena ir gauti mate­rialios naudos gali kiekvienas, net ir tas, kuris nesiekia išsivaduoti iš materialaus pasaulio. Vedos sako, kad šiame pasaulyje yra dviejų tipų žmogiškos būtybės: vienų sąmonė yra dvasinė ir jie gyvena pagal šventraščių nuro­dymus, o kitų – materiali, jie gyvena neišma­nyme, nesilaikydami jokių nurodymų. Tačiau Dievui visos sielos yra Jo vaikai ir iš gailestin­gumo Jis sukūrė apvalomuosius procesus, tokius kaip ekadašis, kad kiekvienas jų besi­laikantysis galėtų dvasiškai tobulėti.

Vedinėje tradicijoje ekadašio – askezės – die­nų laikosi tie, kurie eina sanatanos dharmos keliu. Sanatana dharma – tai amžina gyvos būtybės padėtis Dievo atžvilgiu. Kiekvie­na gyva būtybė yra amžina Dievo tarnaitė. Tai reiškia, kad žmogus gyvendamas šioje Žemėje turi išmokti kiekvieną sekundę tar­nauti Dievui, kuris sako: „Iš visų augalų man brangiausias Tulasi medelis, iš visų mėnesių brangiausias – Kartika, iš visų maldininkų lan­komų vietų – Mano numylėta Dvaraka, iš visų dienų Man maloniausia Ekadašio diena.“

Norint pasiekti didžiausią gėrį per ekadašį, reikia laikytis atitinkamų taisyklių ir nurody­mų. Jeigu žmogus atidžiai jų laikosi ir tą die­ną būna Dievo sąmonėje, tai ekadašis pakelia puolusią tokio žmogaus sielą iki jos natūra­lios būsenos – mylinčio Dievo tarno padė­ties. Todėl ši diena dar vadinama „geriausia galimybe iš visų galimybių“. Tokia yra tikroji ekadašio jėga.

Kaip laikytis ekadašio?

· Pasninkas reiškia visišką susilaikymą nuo maisto ir gėrimo. Jeigu tai neįmanoma, vieną kartą dienoje (po pusiaudienio) reikia valgyti maistą, kuriame nebūtų grūdinių ir ankštinių kultūrų. Toks maistas sanskrito kalboje vadinamas nakta – tai šakniavaisiai, vaisiai, vanduo, pieno produktai, riešutai, cukrus ir daržovės, vartojami vakarienės metu.

• Krišna Ardžunai „Bhagavad-gytoje“ sako, kad tas, kuris visiškai laikosi ekadašio – nei geria, nei valgo, – gauna visą apdovanojimą, o tas, kuris valgo naktą, gauna pusę dovanų.
• Ekadašį reikia nutraukti per 2,5 valandos po saulės patekėjimo – dvadašyje.
• Svarbiausias nurodymas per ekadašį – nevalgyti grūdinių ir ankštinių kultūrų, stengtis vengti špinatų, medaus, baklažanų, kvapiųjų ferulų (asafetidos), jūros druskos.
• Vartoti homeopatinius vaistus tą dieną gali tik tie, kurie tuo metu serga.
• Atsitiktinai praleidę ekadašio dieną, galite pasninkauti kitą dieną, kuri vadinama dvadašiu.
• Atsidavusysis, prieš pradėdamas pasninkauti, turi tvirtai nuspręsti griežtai laikytis šio įžado, tada mokyto šventiko brahmano paprašyti, kad jis išmokytų tinkamai pasninkauti, ir tik tuomet imtis askezės.
• Vaišnavui per ekadašį reikia platinti Krišnos sąmonę tarp žmonių ir nuolat medituoti į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį.
• Jeigu įmanoma, šią dieną reikia vengti sunkaus darbo ir visą laiką skirti maldai.

Prieš penkis tūkstančius metų Suta Gosvamis – didis šventasis ir išminčius, laikytas se­niausiu Vedų žinovu, – taip kalbėjo Naimiširanijos miške, kuriame buvo susirinkę 88 000 šventųjų paklausyti jo pamokymų:

„Metai turi dvylika mėnesių ir kiekvieną mėnesį yra du ekadašiai. O didieji išminčiai, pra­šau, įdėmiai paklausykite, kaip aš išvardysiu visus ekadašius su jų vardais: Utpana, Moša- da, Saphala, Putrada, Satila, Džaja, Vidžaja, Amalaki, Palamočani, Kamada, Varuthini, Mochini, Apara, Nirdžala, Jogini, Padma (Devašajani), Kamika, Putrada, Aldža, Parivartini, Indira, Papankuša, Rama ir Haribodhini. Dar du papildomi ekadašiai vadinami Padmini ir Parama.

O šventieji! Žmonės, kurie norės išsivaduoti, sužinos viską apie šiuos ekadašius ir tinkamai jų laikysis. Kiekviena iš šių dienų dovanoja ypatingas dovanas tiems, kas griežtai laikosi nurodymų.

Tas, kuris fiziškai negali pasninkauti per eka­dašį, gali skaityti knygas apie ypatingą šių dienų reikšmę ir kartoti ekadašių vardus. Taip žmogus gaus tokį patį rezultatą kaip ir tas, kuris visiškai laikėsi Ekadašio.“

Įdomūs faktai apie ekadašį:

Ekadašio dienai skirta keletas nurodymų, kurie šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti keisti, tačiau jų nežinant pasninkavimas nesuteiks visos įmanomos naudos: negalima miegoti dieną, trinti kūno aliejais, liesti moters perjos ciklą, liesti girtuoklio, skustis ir valgyti iš bronzinių indų, taip pat reikia vengti valgyti maistą, pagamintą svetimuose namuose. Remiantis šventraščiais, kiekvienas vyresnis kaip penkerių metų vaikas turi laikytis ekadašio.

Dar įdomiau, kad yra taisyklė ištekėjusioms moterims: „Žmona, jeigu jos vyras gyvas, turi prašyti jo leidimo laikytis pasninko. Jeigu ji to nedaro, trumpina savo vyro gyvenimą ir dar siunčia jį į pragarą. Todėl ištekėjusi moteris turi gauti savo vyro leidimą tą dieną pasninkauti.

Tas, kuris visiškai negali pasninkauti dėl rimtos ligos ar senyvo amžiaus, turi rasti aukštai dvasiškai pakilusią sielą ir jai ką nors aukoti per ekadašį.

Istorija apie tai, kodėl ekadašio dieną negalima valgyti grūdų

Sakoma, kad, klausydamos Aukščiausiojo Viešpaties Višnaus nurodymo, visos nuo­dėmės, kokių tik esama šiame pasaulyje, ekadašio dieną susitelkia grūdiniuose augaluose. Apie tai pasakoja viena labai sena istorija, užrašyta Padmapuranos šventraštyje.

Pasaulio sukūrimo pradžioje Viešpats Višnus, kurdamas visas judančias ir neju­dančias būtybes, kartu sukūrė ir asmeny­bę vardu Papapuruša, kuriai liepė bausti piktadarius. Jos pavidalas buvo visų blo­giausių nuodėmių ir trūkumų įsikūniji­mas-visos Papapurušos kūno dalys buvo sukurtos iš įvairių nuodėmingų darbų: galva pagaminta iš brahmano nužudymo, dvi akys – iš svaigalų vartojimo, burna – iš aukso vagystės, o rankos – iš karvės nu­žudymo, jo skrandis buvo giminių žudymo nuodėmė, o sėdmenys – paslapčių išdavystė, plaukai sukurti iš mažesniųjų nuodėmių. Šios siaubingos būtybės kūno spalva buvo juoda, o akys geltonos. Ji apsigyveno pragariškoje mirties karalystėje ir kančiomis baudė nuo­dėminguosius. Tačiau kartą Aukščiausiasis Viešpats Višnus išgirdo piktadarių raudas ir Jo širdis prisipildė užuojautos. Nutaręs pa­lengvinti jų kančias Jis iš savęs apreiškė Mė­nulio kalendoriuje Ekadašio dienos Dievybę, kuri visiems nusidėjėliams, besilaikantiems ekadašio įžadų, padėjo apsivalyti nuo nuodė­mių ir išsivaduoti iš kančių. Tada Papapuruša besiskusdamas ir verkda­mas kreipėsi į Viešpatį: „O Valdove! Aš esu Tavo kūrinys ir atlieku Tavo man skirtas parei­gas, tačiau apsireiškus Ekadašio Dievybei nebeturiu ką veikti – pasaulyje nebeliko nuodėmingųjų. Aš nieko nebijau, tačiau vos išgirdęs apie Ekadašio Dievybę imu drebėti – ji baigia mane sunaikinti ir nėra pasaulyje vietos, kurioje galėčiau saugiai pasislėpti. O Šeimininke! – maldaudamas tęsė šis gyvas nuodėmių įsikūnijimas – prašau, sukurk vietą, kurioje galėčiau gy­venti be baimės.“

Pasigailėjo Višnus šios būtybės ir leido jai ekadašio dieną rasti prieglobstį grū­duose. Nuo tada norintieji apsivalyti nuo visų nuodėmių ir išvengti pragaro kančių ekadašio dienomis nebevalgo grūdų, ankščių ir visko, kas iš jų pagaminta. Na, o tie, kurie nepaiso šių nurodymų, patenka Papapurušos žinion.

Autorius Anantara Das

Straipsnis publikuotas žurnale VEDOS, Nr. 8

„Vedos“ – tai popierinis gyvenimo būdo žurnalas.
VEDOS – tai visa apimančios žinios, laiko patikrinti dėsniai kaip gyventi ir būti laimingam. Jos iš šventraščių ir dvasinių mokytojų lūpomis pasiekė mus ir mes norime jomis pasidalyti su Jumis.
Žurnalas leidžiamas keturis kartus per metus.
Leidinį galite įsigyti prekybos centruose arba užsisakyti į namus – atsiųsime paštu tiesiai į Jūsų pašto dėžutę bet kuriame pasaulio kampelyje.

www.dvarakaknygynas.lt